Mozartas... per tokį trumpą gyvenimą jis suspėjo parašyti tiek daug muzikos. Toks jautrus ir toks temperamentingas menininkas negalėjo savo kūryboje siekti „naujo muzikos žodžio“ ar ypatingo originalumo. Svarbiausia jam – išsisakyti, išsikalbėti apie gyvenimą taip, kaip jį jaučia visi žmonės! Todėl kad ir kokio žanro Mozarto muzikos klausysimės, visur jausime ne tik puikų amatą – meistriškumą, bet ir nuo jo neatsiejamą gyvenimo pulsą… Nesiekdamas naujumo ar originalumo, Mozartas, kryptingai mąstančio tėvo Leopoldo nuolatos nukreipiamas, siurbte siurbė visa, kas geriausia jo laikais ir iki jo meto sukurta. Jis labai gerai žinojo ir italų operos specifiką, ir prancūzų operos privalumus, ir niekaip neįsitvirtinančios vokiečių operos problemas. Taigi šitiek daug sukurti Mozartas galėjo dar dėl ypatingos Dievo dovanos – įgimto jautrumo ir pastabumo, gerokai trumpindamas savo kūrybos procesą jau kitų autorių paruoštais ir netgi išbandytais variantais. Jo kūrybai nė kiek nekenkia muzikos kalbos panašumas į jo epochos kompozitorių kalbos manierą. Nekenkia todėl, kad visų eksploatuojamą muzikinę kalbą jis mąstė visai naujai. Jis tiesiog ištirpo savo gyvenamosios epochos ir savojo laiko žmonių problemose! Tuo ištirpimu tapdamas artimas ir savas visiems laikams, visoms sieloms... Mozarto muzika skamba paprastai! Ir tai anaiptol nereiškia, kad ji nesudėtinga ir laisvai atliekama. Priešingai – tai  tas sudėtingasis, labai sunkiai pasiekiamas, bet visuomet skambant Mozartui geidžiamas paprastumas. Paprastumas kaip aukščiausias meninis idealas, kaip visiškas amato įvaldymas – meistriškumas kaip emocionaliausia tiesos išraiška!

„Don Žuanas“ – žaisminga drama – nepranoktas Mocarto šedevras. Net jeigu jis daugiau nieko nebūtų sukūręs, vien dėl šios operos būtų pelnęs nemirtingą šlovę. Beje, šioje operoje Mozarto biografai įžvelgia tėvo ir sūnaus santykių analogiją. Jų nuomone, kompozitorius čia vaizduoja savo kaip sūnaus dramą.

O juk ir pats Don Žuano personažas ne veltui taip viliojo įvairių epochų menininkus. Lengvabūdis, bet labai patrauklus mergininkas. Jam rūpi ne tiek sekso malonumai, kiek galimybė papokštauti, moterį „apsukti aplink pirštą“. Jis gali pažadėti bet ką, kad pasiektų norimų rezultatų. Don Žuanas nepasikuklins suvedžioti draugo merginą, lovon įsiversti jo žmoną ar dar skaisčią seserį. Šio tipo vyrai lekia paskui moterį, jos nė per nago juodymą nemylėdami. Šlykštukai, tačiau puikūs meilužiai ir nepataisomi romantikai. Tobuli žaidimo partneriai.

Don Žuanas – hidalgas, aristokratas, ispanas; net maištaudamas siela jis tebėra katalikas. Jo, pur sangre ispano, mintys ir jausmai prikaustyti prie garbės sąvokos, kaip viduramžių katalikas jis nesąmoningai priima bažnytinį kūniškumo kaip „nuodėmės“ vertinimą. Iš šios transcendentinės krikščionybės perspektyvos nesantuokinė (tad juolab viliojanti) meilė yra velniškas, bedieviškas, uždraustas vaisius, o moteris – nuodėmės instrumentas. Jos esybė, net pats buvimas savaime kelia pagundą ir grėsmę, todėl net tariamai tobuliausia moters dorybė tėra regimybė, apgaulė, gyvatės kaukė. Don Žuanas netiki, kad bent viena iš šios velnio giminės gali būti skaisti ir nekalta, jis žino kiekvieną esant nuogą po drabužiais, prieinamą pagundai; demaskuoti šią moterų silpnybę mille e tre – pavyzdžiais, įrodyti sau, pasauliui ir Dievui, kad kiekvieną iš tų nepasiekiamų donjų, tariamai ištikimų sutuoktinių, kiekvieną iš tų svajingų paauglių, Dievui pasišventusių Kristaus sužadėtinių gali nusitempti į lovą, kad visos jos tėra anges ą l'église ir singes au lit – angelai bažnyčioje, visos be išimties beždžioniškai juslingos lovoje, – ši, tik ši mintis nuolat gena moterų apsėstąjį aistringai kartoti vis naują suviliojimo aktą.

Tad nėra nieko kvailesnio, kaip vaizduoti Don Žuaną, negailestingą moteriškosios lyties priešą, kaip amofoso – moterų draugą, meilužį, nes kaskart ne tikra meilė ar simpatija traukia jį prie kiekvienos iš jų, o demoniškai gena pirmapradė neapykanta moteriai. Užvaldydamas moterį jis nenori turėti, jį gena noras atimti, išplėšti iš jos, kas brangiausia – garbę.