„Stabat Mater“ atlikimui jis pasirinko Artimųjų Rytų tradicinius instrumentus (darabuca, def, doholla), aramėjų giesmes, skambančias autentiška kalba bei maniera, Gilgamešo epo bei senuosius persų tekstus. Visa tai meistriškai apjungta vakarietiškos simfoninės bei chorinės muzikos priemonėmis, kas suteikia kūriniui ne tik didingos erdvės, bet ir „holivudinio“ spindesio. Dėl to K. Jenkinso kūryba dažnai lyginama su epinių filmų garso takelių muzika.

K. Jenkinsas populiarus autorius ir Lietuvos chorų repertuaruose, tačiau tik šiemet imtasi jo stambios apimties kūrinių, atliekamų su simfoniniu orkestru. „Stabat Mater“ esmė – kultūrinai „vartai“ tarp Rytų ir Vakarų, tradicinių žmogiškų vertybių atspindys bei jų perteikimas šiuolaikine muzikos kalba, priimtina šiuolaikiniam žmogui.