„Velnio nuotaka“ – tai kūrinys, paženklintas lietuviško meninio ilgaamžiškumo bei universalumo praba. Ne vienos kartos žiūrovų mėgstama muzikinė drobė, rodos, nepasiduoda laiko tėkmei. Amžina gėrio ir blogio kova, tragikomiškos miuziklo herojų laimės paieškos, įpintos į melodingą ir jausmingą V. Ganelino muzikinę kompoziciją, jaudina ir kviečia dar ir dar kartą panirti į mitologizuotą „Velnio nuotakos“ miražą.

Kartą Rojuje, Aukščiausiajam prisnūdus nuo saldžių choralų, angelai ima maištauti. Atsipeikėjęs jis rūsčiais žaibais išsvaido nepaklusniuosius. Vienas jų – Pinčiukas – išmestas iš Rojaus atsiduria senyvo malūnininko Baltaragio kūdroje. Žmogus ir nelabasis sudaro sandėrį: malūno sparnai suksis net be vėjo, į namus ateis Baltaragio geista Marcelė, bet tai, ko Baltaragis dar neturi, priklausys Pinčiukui. Marcelė gimdydama miršta, o jos duktė Jurga išauga gražuole, pamilsta... Tačiau visai ne Pinčiuką, o šaunų berną Girdvainį.

Deja, netrukus Jurgai tenka nusivilti ir pripažinti, kad Girdvainiui labiau rūpi ne ji, o išpuoselėti arkliai, kuriuos netikėtai pavogė Pinčiuko pasamdytas arkliavagis Raupys. Palikęs Jurgą ir viską pasaulyje pamiršęs, Girdvainis išbėga ieškoti savo mylimų arklių, kurių neradęs – išprotėja. Sielvartaujanti Jurga suserga. Vieną vakarą pamačiusi nusiminusį Girdvainio atvaizdą lange, ji išbėga į lauką ir, sekdama paskui jo tolstantį šešėlį, nuskęsta ežere.

Štai tokia užburianti kūrinio herojų istorija, jų jausmų jėga ir grožis, išraiškingos ir įsimintinos miuziklo melodinės linijos – tai elementai, kurie ir šiandien verčia prisiminti, dar kartą pamatyti ir išgirdsti legendinę „Velnio nuotaką“.

Premjera 2012 m. rugpjūčio 17, 18 d.

Trukmė ~ 2 val. 30 min. (su pertrauka)